Weleer reiškia „seniau“ arba „ankstesniais laikais“. Tai poetiškas, dainose ne taip dažnai sutinkamas žodis, suteikiantis kūriniui nostalgijos.
Dainoje jis vartojamas kalbant apie gražiausias dainas, kurias močiutė mokėjo iš senų laikų. Šis žodis padeda pajusti šiltus prisiminimus ir ryšį tarp skirtingų kartų.
Jan Smit daina „Ik Zing Dit Lied Voor Jou Alleen“ („Dainuoju šią dainą tik tau vienai“) yra švelnus anūko atsisveikinimas su mylima močiute. Ji jam pasako, kad iškeliauja į „'n heel mooi paradijs“ („labai gražų rojų“) ir paprašo: „Zing jij dan nog jouw lied voor mij?“ („Ar dar dainuosi savo dainą man?“). Dainos pažadas paprastas ir labai gražus: jis dainuos jai, nebesijaus taip vienišas, neš baltas rožes ir kartos „Lieve oma, 'k hou van jou“ („Miela močiute, aš tave myliu“). Baltos rožės čia tampa konkrečia meilės ir prisiminimo dovana, o ašaros džiovinamos „keer op keer“ („vėl ir vėl“), nors liūdesys niekur nedingsta.
Antroje dalyje prisimenamos linksmesnės dienos pas močiutę: anūkas su draugais ten nakvodavo, žaisdavo „scrabble en Yahtzee“ („Scrabble ir Yahtzee“), o močiutė visada prisijungdavo. Jie kartu dainuodavo senas, močiutės žinomas dainas, todėl eilutė „Maar haar mooie stem klinkt nu niet meer“ („Bet jos gražus balsas dabar nebeskamba“) skamba ypač tiesiai ir skaudžiai. Ši daina gražiai parodo, kaip kasdieniai prisiminimai apie žaidimus, dainavimą ir buvimą kartu gali tapti tuo, ką žmogus nešiojasi savyje po artimojo mirties.