Fagulhando reiškia „kibirkščiuojantis“ arba „žėrintis“. Tai gyvas ir poetiškas žodis, kuris nėra dažnai vartojamas kasdienėje kalboje.
Šioje dainoje jis naudojamas apibūdinti meilę, kuri yra amžina ir visada „kibirkščiuoja spalvomis“, kaip Klimto paveikslas „Bučinys“. Tai suteikia dainai gilumo ir romantikos, pabrėžiant meilės ilgaamžiškumą ir aistrą.
Šioje dainoje Brazilijos atlikėja Vanessa da Mata nusprendžia visiškai ignoruoti cinikus. Ji atvirai prisipažįsta augusi tarp pašaipų apie santykius: „Eu cresci ouvindo anedotas / Clichês e chacotas“ („Užaugau klausydamasi anekdotų / Klišinių frazių ir patyčių“). Žmonės aplinkui manė, kad atsiverti kitam tolygu silpnumui („Se entregar seria fraquejar“ – „Atsiduoti reikštų parodyti silpnumą“), o kalbos sukosi vien apie buitį ar santuokos baubus, vartojant net šnekamosios kalbos žodį „amasiar“ (gyventi susimetus, be santuokos). Tačiau dainininkė tiesiai rėžia, kad baisiausia yra ne patirti nesėkmę, o pasiduoti be kovos ir išsigąsti jausmų.
Nors atlikėja nebijo pasvarstyti, kas nutiks, jei laikas viską ištrins („E um dia eu te olhar e não te reconhecer“ – „Ir vieną dieną pažvelgsiu į tave ir neatpažinsiu“), jos atsakas į šias baimes yra netikėtai drąsus ir vaizdingas. Ji palygina savo ryšį su garsiuoju Gustavo Klimto paveikslu: „Mas nós somos um quadro de Klimt / 'O Beijo' para sempre fagulhando em cores“ („Bet mes esame Klimto paveikslas / 'Bučinys', amžinai kibirkščiuojantis spalvomis“). Tai tiesioginė aliuzija į garsųjį auksu tviskantį austrų dailininko darbą. Galutinis tikslas čia visai ne dramatiškas: tiesiog tapti dviem laimingais senukais, kurie saulėtą popietę vaikšto susikibę rankomis.