Verdriet reiškia „liūdesį“ arba gilesnį „sielvartą“. Dainoje ši šiek tiek poetiška frazė, „stilus verdriet“, apibūdina klouno slepiamą skausmą ir kontrastą tarp jo juoko scenoje bei tikrųjų jausmų.
Ben Cramer daina „De Clown“ pasakoja apie klouną, kuris scenoje linksmina publiką, nors pats gyvena vienas ir slepia liūdesį. „Hij was maar een clown, in ’t wit en in ’t rood“ [Jis tebuvo klounas, apsirengęs baltai ir raudonai] skamba beveik paprastai, tačiau netrukus daina parodo kitą jo pusę: jis juokiasi, šokinėja ryškioje geltonoje šviesoje, o „onder die lach zat een droevig gezicht“ [po tuo juoku slypėjo liūdnas veidas]. Čia labai aiškus kontrastas: publika mato pasirodymą, bet ne žmogų už grimo.
Jo gyvenimas skurdus ir vienišas. Jis gyvena mediniame vagonėlyje, sensta, jo skrybėlė per maža, o batai per dideli. Labiausiai skauda scena, kai jis vakare pargriūva kaip per kiekvieną pasirodymą: publika garsiai juokiasi, bet jam tai jau pabaiga. „Maar nu is hij dood“ [Bet dabar jis miręs] pasikartoja be užuolankų. Vis dėlto lieka prisiminimas apie besišypsantį klouną, kuris „alles gegeven“ [atidavė viską] iki paskutinės dienos. Daina primena, kaip lengva nusijuokti iš žmogaus vaidmens ir nepastebėti jo tylaus skausmo.