Eisblumen tiesiogiai verčiama kaip „ledo gėlės“. Tai poetiškas ir vizualus žodis, retai sutinkamas kasdienėje kalboje, bet puikiai tinkantis šios dainos temai.
Dainoje „Eisblumen“ šis žodis naudojamas apibūdinti dainos veikėjus, kurie jaučiasi gražūs ir gyvi tik naktį, kai viskas aplinkui yra šalta ir tamsu, kaip ledo gėlės, žydinčios ant langų šalčio metu. Tai metafora, atspindinti jų trapumą, grožį ir priklausomybę nuo tamsos.
Įsivaizduok šalčiu dvelkiančią vokiško roko pasaką apie tuos, kurie atgyja tik nusileidus saulei. Vokiečių grupė Eisblume dainoje „Eisblumen“ mus lygina su ledo gėlėmis: „Wir sind wie Eisblumen / Wir blühen in der Nacht“ („Mes esame kaip ledo gėlės / Mes žydime naktį“). Dienos šviesa čia visai nelaukiama – ji atneša šiurkštumą („Der Tag macht alles grell und rau“ – „Diena viską padaro rėžiančią ir grubią“) ir priverčia slapstytis liūdesyje. Užtat sutemus, kai rasa virsta šerkšnu, prasideda tikrasis grožis. Šaltis čia nėra trūkumas; blyškūs veidai dainoje prilyginami angelams: „Die Bleichheit die von unseren Wangen schneit / Macht uns wie Engel schön“ („Bblyškumas, kuris sninga nuo mūsų skruostų / Paverčia mus gražiais kaip angelai“).
Vokiškas žodis Eisblumen tiesiogiai reiškia „ledo gėles“ – tuos šerkšno raštus, kuriuos žiemos šaltis išpiešia ant langų. Tekste ši metafora tampa savotišku tamsių sielų himnu. Norintiems spindėti tenka pažiūrėti nakčiai tiesiai į akis („Der schaut der Nacht ins Angesicht“ – „Tas žiūri nakčiai į veidą“). Tai daina visiems naktinėtojams, kurie jaučiasi tiesiog per geri ir per trapūs triukšmingai dienai: „Viel zu schön für den Tag“ („Daug per gražūs dienai“).