Vacille reiškia 'svyruoti', 'drebulys' arba 'netvirtas'. Tai žodis, apibūdinantis nestabilumą, kai kažkas yra ant ribos, kad sugriūtų ar pasikeistų.
Šioje dainoje Emilio Piano naudoja žodį "vacille" kalbėdamas apie laimę: "Quand il vacille et se brise" (Kai ji svyruoja ir lūžta). Tai puikiai perteikia trapumo ir netikrumo jausmą, kai laimė atrodo trapi ir gali bet kada išnykti.
Italų atlikėjo Emilio Piano ir Lucie kūrinys „Maison“ skamba kaip nuoširdus vaiko ar pasiklydusio suaugusiojo pokalbis su mama. Čia klausiama paprastų, bet sunkių dalykų: „Où va-t-on / Quand on n'a plus de maison“ („Kur mes einame, kai nebeturime namų?“). Tekste pilna gražių metaforų apie netikrumą, pavyzdžiui, gėles po betonu ar laimę, prilygintą trapiam siūlui („Le bonheur, ce fil fragile“). Dainininkė svarsto, ar suaugusieji iš tiesų žino atsakymus, ar tiesiog nuolat apsimetinėja („Ou est-ce qu'on fait semblant, tout le temps“).
Vis dėlto ši rami, klasikinės muzikos įkvėpta daina nepalieka tavęs tamsoje. Nors klausimai apie prarastas svajones ir užmarštį lieka atviri, priedainis atneša šviesos: „Au-delà / De l'orage il y a / De l'amour“ („Anapus audros yra meilė“). Galiausiai pati dainos herojė nusprendžia, kad jei atsakymai taip ir neateis, ji iš savo nežinios tiesiog sukurs dainas („Peut-être que j'en ferai des chansons“). Tai jaukus kūrinys, primenantis, kad po kiekvienos audros dangus vėl pragiedrėja.