Musa reiškia „mūza“. Tai žodis, retai sutinkamas kasdienėje kalboje, bet labai svarbus meno ir kūrybos kontekste.
Šioje dainoje „Musa“ personifikuoja muziką, kuri įkvepia ir veda dainininką. Tai ne tik gražus, bet ir prasmingas žodis, atskleidžiantis gilią dainos temą apie aistrą muzikai.
Iš pirmo žvilgsnio ši Andrea Bocelli ir Giorgia daina skamba kaip aistringas meilės duetas apie paslaptingą moterį. Tačiau atidžiau įsiklausyk į žodžius: ta paslaptingoji „ji“ iš tiesų yra pati muzika! Andrea dainuoja, kad gyvena dėl jos nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą ją sutiko: „Vivo per lei da quando sai / La prima volta l'ho incontrata“ („Gyvenu dėl jos, žinai, nuo tada, kai pirmą kartą ją sutikau“). Ji priverčia jo sielą stipriai vibruoti, ir dėl to net nereikia pavydėti – dainininkai primena, kad ji priklauso visiems, kuriems jos reikia, lyg kokiame kambaryje grojantis stereomagnetofonas vienišam žmogui.
Kūrinio tekstas muziką vaizduoja stebėtinai tiesmukai ir be pagražinimų. Ji kartais būna švelni, o kartais trenkia į galvą kaip kumštis, kuris visgi nesukelia skausmo: „A volte picchia in testa, ma / È un pugno che non fa mai male“ („Kartais trenkia į galvą, bet tai kumštis, kuris niekada neužgauna“). Andrea ir Giorgia atvirai pripažįsta, kad muzika verčia klajoti iš miesto į miestą ir šiek tiek kentėti, tačiau kito kelio tiesiog nėra. Pabaigoje Andrea tiesiai pasako: „Perché la musica lo sai / Davvero non l'ho mai tradita“ („Nes muzikos, žinai, aš iš tiesų niekada neišdaviau“). Tai daina apie visišką atsidavimą natoms, pauzėms ir fortepijono klavišams, be kurių gyvenimas tiesiog netektų prasmės.