Omarm reiškia „apkabink“ arba „apglėbk“. Tai įsakomoji veiksmažodžio omarmen forma, o dainoje ji kartojama kaip emocingas prašymas priimti žmogų tokį, koks jis yra: jo kūną, kliedesius, praeitį ir „septynias jūras“.
„Omarm“ („Apkabink“) yra prašymas būti priimtam kartu su visu savo neaiškumu. Dainos pasakotojas nežino, kodėl nori išvykti: „ik weet niet hoe 't komt dat ik weg wil“ [nežinau, kodėl noriu išvažiuoti], tačiau šis noras jį veikia „hard en zuiver“ [stipriai ir grynai] ir nepaleidžia. Jis ištiesia ranką ir kviečia mylimą žmogų eiti kartu, bet ne tam, kad būtų nuvestas į kokią nors vietą: „En breng me nergens heen“ [ir nenuvesk manęs niekur]. Tai gana gražus prieštaravimas: keliauti kartu, bet neieškoti tikslo.
Dainoje nuolat painiojamos išorinės ir vidinės kryptys. Kiek toli eini, priklauso ne nuo atstumo, o gal nuo laiko; kiek giliai eini, ne nuo mąstymo, o nuo valios. Pasakotojas jaučia, kad žino, kur eina, nors tamsa ir protas tam priešinasi. Prašymas apkabinti tampa vis platesnis: „Omarm m'n lijf en leden“ [apkabink mano kūną ir visas jo dalis], „Omarm m'n waanideeën“ [apkabink mano kliedesius ar beprotiškas mintis], „Omarm heel mijn verleden“ [apkabink visą mano praeitį] ir „Omarm m'n zeven zeeën“ [apkabink mano septynias jūras]. „Septynios jūros“ čia skamba kaip visos jo nueitos erdvės ir patirtys, o pabaigoje net laikysena priklauso ne nuo svorio, o „hoogstens met de wind“ [nebent nuo vėjo]. Man patinka, kad daina neaiškina šio keisto kelio. Ji tiesiog ištiesia ranką ir sako: priimk mane visą, net kai pats savęs iki galo nesuprantu.