Funambule reiškia žmogų, vaikštantį lynu, tačiau dainoje šis žodis vartojamas metaforiškai: Louane jaučiasi nestabiliai, tarsi bandytų išlaikyti pusiausvyrą po nutrūkusių santykių. Tai vaizdingas ir gana retas prancūziškas žodis, suteikiantis dainai įtampos bei trapumo.
Louane daina „On Était Beau“ („Mes buvome gražūs“) pasakoja apie meilę, kuri buvo graži, bet per daug pašėlusi, kad išliktų. Pasakotojas visur galvoja apie kitą žmogų: „Sur les trottoirs je pense à toi“ [Ant šaligatvių galvoju apie tave], „Dans la nuit noire je pense à toi“ [Tamsią naktį galvoju apie tave]. Jis prisimena laiką, kai abu juokdavosi be priežasties, tačiau jų meilė buvo tokia stipri, kad jiems tapo sunku mylėti vienas kitą ramiai ir sveikai. Eilutė „On accélérait sans freins“ [Mes greitėjome be stabdžių] skamba kaip labai taiklus jų santykių apibūdinimas: jie skubėjo pirmyn, nė kiek nesilaikydami.
Po išsiskyrimo mintys apie tą žmogų niekur nedingsta. Pasakotojas galvoja apie jį ryte, naktį, keliaudamas ir net tada, kai jį blaško kiti žmonės. „J'suis ridicule“ [Aš atrodau juokingai] parodo, kad jis pats supranta, kiek daug apie tai galvoja. Vėliau vaizdai tampa vis sunkesni: jis dūsta, praranda kvapą, jaučiasi „au bord du gouffre“ [ant bedugnės krašto], o „j'ai le cafard“ [man liūdna, apima slogutis] yra prancūziškas posakis apie stiprų liūdesį. Dainos kartojama mintis „On s'aimait trop / Pour s'aimer bien“ [Mes mylėjome vienas kitą per daug, kad mokėtume mylėti vienas kitą gerai] skamba paprastai, bet labai skaudžiai: gražūs prisiminimai lieka, o pats ryšys jau tapo nepakeliamas.