De kale grond pažodžiui reiškia „plika žemė“ arba „nuoga žemė“. Dainoje tai vaizdingas posakis: po pasakotoju nebelieka nieko, tik kietas dugnas, todėl jis gali judėti tik aukštyn. Šis dramatiškas įvaizdis suteikia žodžiams vilties ir ryžto.
Thomas Berge dainoje „Alleen Omhoog“ („Tik aukštyn“) pasakoja apie žmogų, kuris pagaliau atsitiesia po kito žmogaus padarytos žalos. Pasakotojas prisimena, kad kažkada vienas žmogus jam pasakė: „Soms komt iemand te dichtbij“ [Kartais žmogus prieina per arti]. Jis jautėsi mažas šalia to kito, kuris atrodė didelis ir stiprus, tačiau dabar mato situaciją aiškiau. Tas žmogus šypsosi, nors žino, kad jį sužeidė. Šis šaltas elgesys skaudus, bet kartu leidžia pasakotojui paleisti svetimą naštą: „Voel ik jouw gewicht niet“ [Nebejaučiu tavo svorio].
Dainos centre yra labai aiškus atsitiesimo vaizdas. Durys pradeda vertis, atsiranda atsakymai, o pažvelgęs į veidrodį pasakotojas vėl pamato save. Po kojomis lieka tik „de kale grond“ [plikas gruntas, plika žemė], todėl kryptis viena: „Ik kan alleen omhoog“ [Aš galiu tik aukštyn]. Tai ne saldi, lengva pergalė, o atkaklus sprendimas keltis po santykio, kuriame kitas žmogus užėmė per daug vietos. Pabaigoje jis jau sako „Eindelijk een antwoord“ [Pagaliau atsakymas] ir tikrai jaučia, kad kyla aukštyn. Nyderlandų atlikėjo daina skamba kaip tiesus priminimas: kai nebesineši kito žmogaus svorio, gali vėl pamatyti save.