Learn Ukrainian With Chico with these 23 Song Recommendations (Full Translations Included!)

Az „Акація” egy csípős szakítós dal arról a lányról, aki egyszerre lenyűgöző és nehéz természetű. A beszélő „Ти не подарунок, ще та цяця” [Nem vagy ajándék, igazi szépség vagy] sorral bókol neki, majd rögtön hozzáteszi: „Але ти врєдна і колюча, як акація” [De rossz természetű és szúrós vagy, mint az akácia]. A „цяця” játékos, becéző szó egy mutatós, kívánatos nőre, a „врєдна” pedig köznyelvi kifejezés arra, hogy valaki makacs, szeszélyes vagy kellemetlenül viselkedik. Az akácia hasonlata ezért találó: gyönyörű virágai vannak, mégis megszúrhat.

A történet másik fele már a búcsúról szól. A lány azt mondja: „Ти сказала забудь” [Azt mondtad, felejtselek el], és „Я більше не повернусь” [Többé nem térek vissza]. A beszélő próbálja elfogadni, hogy ez talán jobb így, de közben a hideg kezekről, megfagyó könnyekről és a lelkén maradó sebekről beszél. Különösen szép kép, ahogy azt kívánja, hogy a szelek vigyék végig verseit az utcákon, hogy a megtört lelkek felmelegedjenek és gyógyuljanak tőlük. A refrén humora, a „százból száz” bók és a szúrós akácia együtt mutatja meg, mennyire nehéz elengedni valakit, aki fájdalmat okoz, de akit még mindig lehetetlen nem gyönyörűnek látni.

In “Акація (Akatsiia)” bezingt Chico samen met Qatoshi en paashee een vrouw die tegelijk onweerstaanbaar en lastig is. Ze krijgt “Сто із десяти, ніжність, грація” [honderd op tien, tederheid en gratie], dus ze lijkt perfect en iedereen wil met haar flirten. Toch volgt meteen de scherpe vergelijking: “Але ти врєдна і колюча, як акація” [maar je bent onaardig en stekelig als een acacia]. Врєдна is spreektaal voor lastig of gemeen, terwijl een акація, een acacia, hier letterlijk staat voor iets moois met doornen. Dat maakt het refrein tegelijk lief en lekker bot.

De verteller probeert afstand te nemen, maar dat lukt niet: elke blik en elke stap van haar voelt voor hem als een liefdesverhaal uit een film. Zij zegt dat hij haar moet vergeten en niet meer terugkomt naar haar koude handen. De beelden worden zelfs pijnlijker: tranen vriezen “до шрамів” [tot littekens], alsof de nachten tussen hen blijvende sporen achterlaten. Toch zegt hij dat het beter is zonder haar, ook al voelt zijn ziel zwaarder. Het lied blijft daardoor hangen tussen bewondering en waarschuwing: deze “acacia” is prachtig, maar wie te dichtbij komt, prikt zich.

”Акація” eli ”Akatsia” on ristiriitainen erolaulu: nainen on kertojan silmissä samaan aikaan täydellinen ja vaikea lähestyä. Hän on ”сто із десяти” [sata kymmenestä], täynnä hellyyttä ja viehkeyttä, ja kaikki haluavat kosiskella häntä. Silti kertoja kutsuu häntä leikillisesti sanoin ”ще та цяця” [varsinainen kaunotar] ja vertaa häntä akaasiaan: kauniiseen kasviin, joka myös pistää. Ukrainan puhekielinen ”врєдна” tarkoittaa tässä hankalaa, äkäistä tai ilkeilevää. Aika terävä kohteliaisuus, kirjaimellisesti ja vertauskuvallisesti!

Kun nainen käskee unohtaa ja sanoo, ettei palaa, kertoja yrittää uskoa eron olevan hyväksi, vaikka ”на душі тяжче” [sydämessä on raskaampaa]. Hänen katseensa ja jokainen askeleensa tuntuvat silti kertovan rakkaudesta, ja kylmät kädet sekä kyyneliin jäätyvät arvet tekevät erosta fyysisen tuntuisen. Kertoja ei pysty unohtamaan, joten hän lähettää runonsa tuulen mukana kaduille, jotta särkyneet sielut voisivat lämmitellä ja parantua niiden avulla. Kertosäkeen akaasia on laulun hauska mutta terävä ydin: ihastuttava ihminen, jonka lähelle haluaa, vaikka tietää saavansa piikin.

În „Акація (Akatsiia)”, Chico, alături de Qatoshi și paashee, descrie o femeie imposibil de ignorat: frumoasă, grațioasă și dorită de toți, dar și dificilă, rece și înțepătoare. Refrenul spune „Ти не подарунок, ще та цяця” [Nu ești un cadou, ești tare drăguță], iar „цяця” este un cuvânt colocvial pentru o persoană atrăgătoare, uneori cu o nuanță ușor ironică. „Сто із десяти” [O sută din zece] exagerează intenționat admirația, în timp ce comparația „колюча, як акація” [înțepătoare ca o salcâm/acacie] transformă farmecul ei într-un avertisment amuzant: arată bine, dar te poți răni.

În rest, cântecul urmărește despărțirea. Fără ea, cerul pare înnorat, iar el își imaginează că vântul îi poartă versurile pe străzi, ca să încălzească și să vindece sufletele lovite. El spune că ar vrea să uite, dar fiecare privire și fiecare pas al ei îi vorbesc despre iubire. Apoi ea pune capăt relației: „Ти сказала забудь” [Ai spus: uită] și „Більше не повернусь” [Nu mă mai întorc]. Lacrimile care „замерзали до шрамів” [înghețau până deveneau cicatrici] sunt imaginea cea mai dură din cântec. Chiar dacă despărțirea apasă, naratorul ajunge la ideea că iubirea ei nu era fericirea pe care o merita. Refrenul revine ca o concluzie obraznică și memorabilă: frumusețea atrage, dar caracterul ei înțeapă.

U pjesmi „Акація (Akatsiia)”, Chico, brazilski izvođač, uz Qatoshi i paashee, opisuje osobu koja je istodobno neodoljiva i opasna za srce. Refren je duhovito pretjeran: „Ти не подарунок, ще та цяця” [Nisi nikakav poklon, prava si ljepotica], a izraz „цяця” ovdje zvuči razigrano i pomalo podrugljivo, kao „baš si nešto”. Ona je „сто із десяти” [sto od sto], nježna i graciozna, ali se udvaračima ne približava lako: „врєдна і колюча, як акація” [zločesta si i bodljikava poput akacije]. Usporedba s akacijom je jasna i zabavna: lijep cvijet, ali dodir može zaboljeti.

Nakon prekida pjesma postaje hladnija. Bez nje je nebo tmurno, a njegovi stihovi putuju ulicama i griju „pobijene duše”. Ona mu govori da zaboravi i da se više neće vratiti, dok on priznaje: „Я би забув та не можу” [Zaboravio bih, ali ne mogu]. Slike zaleđenih suza koje ostavljaju ožiljke pokazuju koliko je prekid težak, premda pripovjedač pokušava vjerovati da je tako bolje. Posebno je izravan završetak tog osjećaja: njezina ljubav nije bila sreća koju je zaslužio. Ljepota, privlačnost i bol ovdje rastu zajedno, baš poput cvijeta koji izgleda nježno, ali ima trnje.

V piesni „Акація (Akatsiia)” od brazílskeho interpreta Chica s Qatoshim a paashee sa obdiv mení na varovanie. Dievča je „Сто із десяти, ніжність, грація“ [stobodová, nežná a pôvabná], takže sa jej chce každý dvoriť. Lenže rozprávač dodá: „Але ти врєдна і колюча, як акація“ [ale si protivná a pichľavá ako akácia]. Slovo цяця je hovorové označenie pre peknú, rozmaznanú či príliš sebavedomú osobu. Akácia tu funguje ako vtipné, ale presné prirovnanie: krásny kvet, no aj ostré tŕne.

Keď táto žena nie je nablízku, obloha sa zatiahne a jej bývalý chce, aby vietor rozniesol jeho básne po uliciach, kde by mohli zahriať a liečiť „побиті душі“ [dobité, zranené duše]. Zároveň však priznáva, že na ňu nedokáže zabudnúť: každý jej pohľad a krok mu pripomínajú lásku, hoci takáto láska podľa neho patrí skôr do filmu. Neskôr ona jasne povie „забудь“ [zabudni] a „стоп“ [stop], no rozchod stále bolí. Najsilnejší obraz prichádza v riadku „сльози замерзали до шрамів“ [slzy zamŕzali na jazvy]. Je to priamočiará pieseň o príťažlivej osobe, ktorá vie očariť, zraniť a napokon prinútiť druhého odísť, aj keď s ťažkým srdcom.

In „Акація (Akatsiia)“ wird eine faszinierende, aber schwierige Frau mit einer Akazie verglichen: schön anzusehen und voller Anmut, doch mit Dornen. Der Erzähler nennt sie „Ти не подарунок, ще та цяця“ [Du bist kein Geschenk, du bist ganz schön eitel] und gibt ihr gleichzeitig „Сто із десяти, ніжність, грація“ [Hundert von hundert, Zärtlichkeit und Grazie]. „Цяця“ ist hier umgangssprachlich und klingt wie eine freche Bezeichnung für eine hübsche, verwöhnte Person. Viele wollen mit ihr flirten, doch sie ist „врєдна і колюча, як акація“ [launisch und stachelig wie eine Akazie]. Gerade diese Mischung aus Schönheit und Abweisung macht den Refrain so bissig und eingängig.

Nach der Trennung versucht der Erzähler, weiterzugehen. Ohne sie wirkt sogar der Himmel trüb, und seine Gedichte sollen durch die Straßen wehen, damit verletzte Seelen Trost finden. Trotzdem kann er ihren Blick und jeden ihrer Schritte nicht vergessen. Sie sagt klar: „забудь“ [Vergiss es] und „Більше не повернусь“ [Ich komme nicht zurück]. Die Bilder von kalten Händen, gefrierenden Tränen und Narben machen deutlich, wie sehr diese Liebe schmerzt. Am Ende erkennt er zwar: „твоє кохання не заслужене щастя“ [deine Liebe ist kein verdientes Glück], aber sein Herz ist trotzdem schwer. Eine ziemlich direkte Lektion: Manchmal ist die schönste Person im Raum eben auch diejenige, an der man sich am leichtesten sticht.

Šī dziesma ir par pievilcīgu, bet sāpīgi asu cilvēku, no kura grūti aiziet. Piedziedājumā viņš viņu sauc par „цяця” [skaistulīti, smalku dāmu] un saka: „Сто із десяти, ніжність, грація” [simts no simts, maigums un grācija]. Visi grib viņai tuvoties, taču viņa ir „врєдна і колюча, як акація” [nejauka un asa kā akācija]. Salīdzinājums ar akāciju ir asprātīgs: zieds un skaistums pievelk, bet ērkšķi liek uzmanīties. Vārds „залицяться” nozīmē aplidot vai mēģināt bildināt, tāpēc dziesmā jūtama gan sajūsma, gan brīdinājums.

Kad šī sieviete aiziet, debesis kļūst apmākušās, bet viņa vārsti vēlas aizsūtīt savus dzejoļus pa ielām, lai tie sasildītu un dziedētu „побиті душі” [ievainotas, salauztas dvēseles]. Viņš mēģina aizmirst, tomēr atceras katru skatienu un soli. Vēlāk viņa saka „забудь” [aizmirsti] un „стоп” [beidz], bet viņam paliek aukstas naktis, asaras, kas it kā sasalst rētās, un smaga atziņa: šī mīlestība nav pelnīta laime. Dziesma ir tieša, mazliet ironiska un reizē ļoti tēlaina, īpaši brīdī, kad skaistā „akācija” izrādās arī tā, kas sāpīgi sadur.

Chico’nun Qatoshi ve paashee ile söylediği “Акація (Akatsiia)”, güzelliğiyle herkesi etkileyen ama yaklaşanı dikenleriyle yaralayan bir kadını anlatıyor. Nakarattaki “Ти не подарунок, ще та цяця” [Sen hiç de hediye değilsin, tam bir güzellik abidesisin] sözü hem iltifat hem de hafif alay taşıyor. “Цяця” burada güzel, süslü ve ilgi çekici biri için kullanılan konuşma dili bir ifade. Ardından gelen “Сто із десяти, ніжність, грація” [On üzerinden yüz, zarafet ve incelik] onun çekiciliğini abartılı bir puanla överken, “Але ти врєдна і колюча, як акація” [Ama huysuz ve akasya gibi dikenlisin] her şeyi bir anda tersine çeviriyor. “Врєдна” da burada nazlı, huysuz ve can sıkıcı anlamında kullanılıyor. Herkes ona kur yapmak istiyor, fakat o güzel akasya gibi yaklaşanı da çiziyor.

Şarkının anlatıcısı ayrılıktan sonra hâlâ onun bakışlarını ve adımlarını aşkla ilişkilendiriyor: “Я би забув та не можу” [Unuturdum ama yapamıyorum]. Bir yandan şiirlerinin rüzgârla sokaklara taşınmasını, yaralı ruhları ısıtıp iyileştirmesini istiyor; diğer yandan karşı taraf “забудь” [unut] ve “стоп” [dur] diyerek kesin bir sınır koyuyor. “Сльози замерзали до шрамів” [Gözyaşları yaralara dönüşene kadar dondu] dizesi ayrılığın soğuğunu çok sert bir görüntüyle anlatıyor. Sonunda anlatıcı, bu aşkın hak edilmiş bir mutluluk olmadığını kabul etmeye çalışıyor. Yine de akasya benzetmesi akılda kalıyor: güzel, zarif ve herkesin istediği biri, fakat dokunması kolay değil.

I “Акація (Akatsiia)” synger Chico, en kunstner fra Brasilien, sammen med Qatoshi og paashee om en person, der er uimodståeligt smuk, men også svær at komme tæt på. Omkvædet kalder hende “Ти не подарунок, ще та цяця” [Du er ikke ligefrem en gave, sikke en fin én], hvor цяця er et lidt drilsk slangord for en, der er lækker eller meget pyntet. Hun får “Сто із десяти, ніжність, грація” [100 ud af 10, ømhed og ynde], men bliver samtidig beskrevet som “врєдна і колюча, як акація” [besværlig og stikkende som en akacie]. Det er en sjov og ret skarp sammenligning: Hun ser dejlig ud, men hendes nærhed kan gøre ondt.

Fortælleren prøver at give slip. Når hun ikke er der, bliver vejret gråt, og han forestiller sig, at vinden bærer hans digte gennem gaderne, så sårede sjæle kan varme sig ved dem og blive helet. Han ved, at han burde glemme hende, men kan stadig ikke slippe hendes blik og hvert eneste skridt. Senere siger hun direkte: “Ти сказала забудь” [Du sagde: Glem det] og “Більше, не повернусь” [Jeg kommer ikke tilbage]. Han accepterer, at det måske er bedst, selv om det føles tungere indeni, og konkluderer, at hendes kærlighed ikke var den lykke, han fortjente. Det gør sangen både flirtende og bitter: et stort kompliment bliver hele tiden stukket af akaciens torne.

En «Акація (Akatsiia)», Chico, junto a Qatoshi y paashee, describe a una mujer que parece perfecta y delicada, pero que también sabe herir. El estribillo la llama «Ти не подарунок, ще та цяця» [No eres ningún regalo, eres toda una preciosidad] y la califica con «Сто із десяти, ніжність, грація» [Cien de cien: ternura y gracia]. «Цяця» es una forma coloquial y juguetona de decir que alguien es muy guapo o atractivo. La gracia está en el contraste: todos quieren cortejarla, pero ella es «врєдна і колюча, як акація» [difícil y espinosa como una acacia]. Aquí «врєдна» suena a alguien caprichoso, problemático o de trato complicado, mientras que la acacia representa su belleza con espinas.

Cuando ella no está, el cielo se nubla y el narrador intenta convertir el dolor en versos que el viento lleva por las calles, para calentar y curar almas heridas. Él dice que quisiera olvidar, pero cada mirada y cada paso de ella todavía parecen hablar de amor. Después, ella ordena: «забудь» [olvida] y «стоп» [basta], y promete no volver ni mirar sus ojos. La imagen más dura llega con las lágrimas que «замерзали до шрамів» [se congelaban hasta convertirse en cicatrices]. Aunque él admite que separarse quizá sea lo mejor, también reconoce que su amor no le ha traído la felicidad que merecía. Es una canción de atracción y rechazo, con un estribillo descarado que convierte a la acacia en el apodo perfecto para alguien bellísima, deseada y capaz de pinchar.

«Акація» звучит как история о девушке, которая выглядит безупречно: «Сто із десяти, ніжність, грація» [сто из ста, нежность и грация]. К ней все хотят ухаживать, но герой быстро замечает другую сторону: «Але ти врєдна і колюча, як акація» [но ты вредная и колючая, как акация]. Сравнение с акацией здесь и смешное, и точное: внешняя красота соседствует с острыми шипами. Слово «цяця» звучит разговорно и немного насмешливо, примерно как «красотка» или «та ещё штучка».

После разрыва герой пытается убедить себя, что так будет лучше. Девушка говорит забыть её и не возвращаться, а он признаётся: «Я би забув та не можу» [я бы забыл, но не могу]. В его памяти остаются её взгляды и шаги, а стихи он мысленно отправляет ветру, чтобы ими «побиті душі» [израненные души] могли согреться и исцелиться. Но финал не сладкий: её любовь названа незаслуженным счастьем, слёзы замерзают до шрамов, а холод её рук и ночей остаётся с ним. Получается горькая песня о притяжении к человеку, который красив, желанен и всё же больно колется.

„Акація“ yra žaismingas, bet kandus pasakojimas apie žmogų, kuris atrodo nepriekaištingai: „Сто із десяти, ніжність, грація“ [šimtas iš dešimties, švelnumas ir gracija]. Į ją visi nori „залицяться“ [kibinti, mergintis], tačiau pasakotojas greitai priduria, kad ji „врєдна і колюча, як акація“ [piktiška ir dygliuota kaip akacija]. Žodis „цяця“ čia skamba šnekamai ir ironiškai, maždaug „gražuolė“ ar „ponia ypatingoji“. Taigi akacija tampa taiklia metafora: graži iš tolo, bet priartėjus gali įdurti.

Dainoje girdime ir išsiskyrimo sceną. Ji liepia pamiršti ir sako nebegrįšianti, o jos „холодні руки“ [šaltos rankos] palieka nakties šalčio įspūdį. Ašaros net „замерзали до шрамів“ [sušaldavo iki randų], todėl ši meilė atrodo ne kaip pelnyta laimė, o kaip ryšys, nuo kurio skauda, nors paleisti jį vis tiek sunku. Labai smagus kontrastas: priedainis skamba beveik kaip komplimentas, o netrukus tas pats žmogus palyginamas su dygliuotu augalu. Chico, Qatoshi ir paashee dainą pripildo tiesaus, šiek tiek pašėlusio humoro, po kuriuo slepiasi paprasta mintis: grožis ir meilės pažadai ne visada reiškia švelnų elgesį.

I ”Акація (Akatsiia)” blandas flirt och irritation på ett väldigt roligt sätt. Personen i texten beskriver någon som är vacker och eftertraktad: ”Сто із десяти, ніжність, грація” [hundra av hundra, ömhet och elegans]. Men ”цяця” är ett vardagligt ord för en fin eller gullig person, och här används det lite ironiskt. Hon är samtidigt ”врєдна і колюча, як акація” [besvärlig och taggig som en akacia]. Bilden är tydlig: vackra blommor på ena sidan, vassa taggar på den andra.

Sedan blir låten mer sorgsen. När hon inte finns där känns himlen mulen, och hennes blickar och steg påminner om kärlek. Hon säger ”забудь” [glöm det] och ”стоп” [stopp], medan berättaren försöker acceptera att separationen kanske är bäst, trots att själen gör mer ont. ”Сльози замерзали до шрамів” [tårarna frös till ärr] är en överdriven men stark bild av sorg som lämnar märken. Refrängen återkommer som en envis tanke: hon är både ”сто із десяти” [hundra av hundra] och vass som en akacia.

U pesmi „Акація (Akatsiia)“, Chico, umetnik iz Brazila, uz Qatoshi i paashee, opisuje devojku koja je istovremeno očaravajuća i opasno teška za voleti. Ona je „Ти не подарунок, ще та цяця“ [Nisi nikakav poklon, baš si prava lepotica], ocenjena je kao „Сто із десяти“ [sto od deset], a ipak je „врєдна і колюча, як акація“ [nezgodna i bodljikava kao bagrem]. Reč „цяця“ je razigran, pomalo šaljiv izraz za nešto lepo ili umiljato, dok „врєдна“ ovde zvuči kao „zločesta“ ili „teška narav“. Svi žele da joj se udvaraju, ali njena privlačnost dolazi sa bodljama.

Drugi deo prelazi u raskid. Ona kaže „забудь“ [zaboravi] i „Більше не повернусь“ [više se neću vratiti], a pripovedač pokušava da prihvati da je to možda najbolje, iako mu je duša teža. Njene hladne ruke i suze koje se „замерзали до шрамів“ [zamrzavale u ožiljke] pretvaraju ljubavnu svađu u veoma hladnu sliku. Ipak, ne može lako da je izbaci iz glave: svaki njen pogled i svaki korak za njega govore o ljubavi, „о Боже“ [o, Bože]. Najzabavniji deo je upravo ovo poređenje sa bagremom: ona je „sto od deset“, svi je žele, ali ako joj priđeš preblizu, ubodeće te.

Em “Акація (Akatsiia)”, Chico, artista do Brasil, Qatoshi e paashee usam a acácia como uma comparação perfeita para uma pessoa linda, desejada e difícil de tocar sem se machucar. O refrão chama essa figura de “цяця” [uma gracinha, uma beldade] e diz que ela é “Сто із десяти” [cem de dez], cheia de ternura e elegância, mas também “врєдна і колюча, як акація” [mal-humorada e espinhosa como uma acácia]. A graça está nesse contraste: todo mundo quer cortejá-la, mas ela não é exatamente um presente fácil de receber. “До тебе кожен хоче залицяться” [todo mundo quer flertar com você] usa uma forma coloquial de falar sobre paquera.

Depois, a música deixa a provocação de lado e mostra uma separação. Sem essa pessoa, até o tempo parece nublado, e os ventos carregam os versos do narrador pelas ruas para aquecer e tratar “побиті душі” [almas machucadas]. Ela manda esquecer e diz que não vai voltar, enquanto ele admite que ainda não consegue apagar cada olhar e cada passo dela. As imagens ficam mais frias: lágrimas que congelam até virar cicatrizes, mãos frias e noites difíceis. Mesmo dizendo “Та це все на краще” [mas é tudo para melhor], ele reconhece que a alma pesa e que aquele amor não trouxe a felicidade merecida. É uma canção de atração, espinhos e despedida, com um refrão brincalhão para uma história que termina doendo.

„Акація“ [akácie] od brazilského umělce Chico s Qatoshi a paashee je svižná píseň o přitažlivosti, která zároveň bolí. Vypravěč obdivuje ženu jako „Сто із десяти, ніжність, грація“ [sto ze sta, něha a půvab], takže se jí chce dvořit každý. Jenže „ти врєдна і колюча, як акація“ [jsi protivná a pichlavá jako akácie]. Slovo „врєдна“ je hovorové a označuje někoho nepříjemného, umíněného nebo zlomyslně náladového. Přirovnání k akácii je v písni vtipně přesné: krásná rostlina, ale s trny, o které se snadno poraníš.

Když ta žena není nablízku, obloha se zatahuje a jeho básně mají „нести вітри ... по вулицям“ [větry nést ulicemi]. Představuje si, že zahřejí a vyléčí zraněné duše, i když sám na ni zapomenout nedokáže. Ona mu řekne „забудь“ [zapomeň] a „стоп“ [stop], odmítne se vrátit a on nakonec připouští, že je to možná tak lepší, přestože ho to tíží. Hláška „не жми пальці“ [nemačkej prsty] zní jako uklidňování člověka, který je nervózní nebo napjatý. Celá píseň tak balancuje mezi obdivem k její kráse a varováním, že její láska není štěstí, které by si zasloužil.

Dans « Акація (Akatsiia) », Chico, Qatoshi et paashee décrivent une femme très attirante, admirée par tout le monde, mais difficile à approcher. Le refrain la compare à une acacia : « Але ти врєдна і колюча, як акація » [Mais tu es méchante et piquante, comme une acacia]. Le mot ukrainien « врєдна » est familier et signifie ici qu’elle est désagréable, capricieuse ou qu’elle fait du mal. « Ще та цяця » [Quelle jolie petite merveille, celle-là] sonne comme un compliment moqueur : elle est notée « сто із десяти » [cent sur dix], pleine de douceur et de grâce, mais ses épines sont bien réelles.

Après cette attirance pleine de contradictions, la rupture arrive. Elle dit « забудь » [oublie-moi] et « стоп » [stop], tandis que le narrateur admet qu’il ne peut pas oublier ses regards et ses pas, qui lui parlent encore d’amour. L’image des larmes qui « замерзали до шрамів » [gelaient jusqu’à devenir des cicatrices] est particulièrement frappante : la douleur ne disparaît pas, elle laisse des marques. Malgré tout, il essaie de croire que cette séparation est préférable, même si son cœur est plus lourd. Une chanson de séduction, de regret et de piqûres bien méritées, avec une métaphore d’acacia qui reste en tête.

I denne sangen blir den tidligere kjæresten sammenlignet med en akasie: vakker og elegant, men også «колюча, як акація» [stikkende som en akasie]. Hun er «сто із десяти» [hundre av hundre], så alle vil flørte med henne, men hun er samtidig «врєдна» [vanskelig, småslem eller vrang]. Ordet «цяця» er et litt ertende slangord for en pen eller søt jente, så refrenget både beundrer henne og pirker borti den vanskelige siden hennes. Det er en morsom, litt frekk måte å si: Hun ser perfekt ut, men hun gjør vondt å komme nær.

Versene blir mørkere. Når hun ikke er der, blir været grått, og fortelleren vil at vinden skal spre diktene hans gjennom gatene, slik at «побиті душі» [sårede sjeler] kan varme og lege seg med dem. Hun har sagt «забудь» [glem det] og «стоп» [stopp], og han vet at det kanskje er best å gå videre, selv om det gjør mer vondt inni ham. Bildet av tårer som «замерзали до шрамів» [frøs til arr] gjør savnet fysisk. Chico, Qatoshi og paashee lager dermed en sang der kompliment, bitterhet og kjærlighetssorg står side om side, med akasien som et enkelt og treffende bilde på en vakker person med torner.

Pesem »Акація (Akatsiia)«, ki jo izvajajo Chico, brazilski umetnik, ter Qatoshi in paashee, govori o osebi, ki je hkrati izjemno privlačna in težavna. Refren jo imenuje »Ти не подарунок, ще та цяця« [Nisi ravno darilo, prava lepotica] in pravi, da je »сто із десяти« [sto od desetih], nežna in graciozna. Toda za lepim videzom se skriva oster značaj: »Але ти врєдна і колюча, як акація« [Toda zoprna si in bodeča kot akacija]. Beseda цяця je ljubkovalna, nekoliko šaljiva beseda za lepo ali posebno dekle, врєдна pa tukaj pomeni tečna, poredna oziroma neprijetna. Primerjava z akacijo je duhovita, ker ima rastlina lepe cvetove, vendar tudi trnje.

V kiticah se razmerje lomi. Ko nje ni, je nebo oblačno, njegove pesmi pa naj bi veter raznesel po ulicah, da bi grele in zdravile ranjene duše. On bi jo rad pozabil, vendar ga vsak njen pogled in korak še vedno spominjata na ljubezen. Ona mu reče, naj pozabi in da se ne bo vrnila, on pa prizna, da je na duši težje, čeprav je morda tako bolje. Posebej močna je podoba solz, ki »замерзали до шрамів« [so zmrzovale v brazgotine]. Pesem zato ni nežna ljubezenska izpoved, temveč mešanica občudovanja, očitkov in bolečega poslavljanja. Refren se vrača skoraj kot privlačna, nekoliko zbadljiva pripomba: lepa je kot cvet, a približati se ji pomeni tvegati trn.

„Акація“ („Akaatsia“) on teravmeelne laul inimesest, kes on korraga väga ilus ja väga raske taluda. Laulja nimetab teda „ще та цяця“ („paras iludus või kena preili“) ning annab talle „сто із десяти“ („sada kümnest“), kuid kohe järgneb vastandus: „врєдна і колюча, як акація“ („pahur ja okkaline nagu akaatsia“). Akaatsia võrdlus töötab hästi: selle õied võivad olla ilusad, aga okkad teevad haiget. Naljakas ja veidi salvav on mõte, et kõik tahavad talle külge lüüa, kuigi tema lähedus võib haiget teha.

Edasi muutub laul lahkumineku looks. Kui teda pole, läheb taevas pilviseks, kuid laulja loodab, et tuuled kannavad tema luuletusi mööda tänavaid ja need soojendavad ning ravivad „побиті душі“ („haiget saanud hinged“). Ta tahaks unustada, kuid iga pilk ja samm räägivad tema jaoks ikka armastusest. Teine pool ütleb selgelt „забудь“ („unusta“) ja „стоп“ („stopp“), lubades, et tagasi ei tulda. Laulja tunnistab, et lahkumine on küll parem, kuid hingel on raskem, ning külmast suhtest jäänud pisarad lausa „замерзали до шрамів“ („külmusid armideks“). Chico, Qatoshi ja paashee esituses kõlab see nagu flirtiv, teravate okastega hüvastijätt: ilu tõmbab ligi, aga armastus ei tähenda siin veel väljateenitud õnne.

In “Акація (Akatsiia)”, Chico, artista brasiliano, insieme a Qatoshi e paashee, usa l’immagine dell’acacia per parlare di una persona molto attraente, ma anche difficile da avvicinare. Il ritornello la definisce «Ти не подарунок, ще та цяця» [Non sei proprio un regalo, sei una vera bellezza] e poi aggiunge «Сто із десяти, ніжність, грація» [Cento su dieci: tenerezza ed eleganza]. Tutti vorrebbero corteggiarla, ma lei è «врєдна і колюча, як акація» [dispettosa e pungente come un’acacia]. “Цяця” è un termine colloquiale e scherzoso per una persona molto bella o ben vestita; “врєдна” descrive qualcuno di capriccioso, scontroso o difficile da trattare. Il paragone è divertente e molto chiaro: bella da guardare, ma con le spine.

Poi il tono si fa più triste. Lei dice di dimenticarla e di non tornare più, mentre chi canta ammette: «Я би забув та не можу» [La dimenticherei, ma non ci riesco]. I suoi sguardi e i suoi passi sembrano parlare d’amore, però il rapporto lascia ferite: «сльози замерзали до шрамів» [le lacrime si congelavano fino a diventare cicatrici]. Alla fine lui prova a convincersi che sia meglio così, anche se l’anima pesa, perché quel suo amore non è la felicità che meritava. È una canzone di attrazione e distacco, con un ritornello ironico che trasforma una persona bellissima e pungente in un’acacia impossibile da stringere senza farsi male.

„Акація (Akatsiia)” to pełna sprzeczności opowieść o dziewczynie, która zachwyca urodą i wdziękiem, ale potrafi zranić jak akacja. Refren mówi o niej: „Ти не подарунок, ще та цяця” [Nie jesteś prezentem, niezłe z ciebie ziółko] oraz „Сто із десяти, ніжність, грація” [Sto na sto, czułość i gracja]. Słowo „цяця” jest potoczne i brzmi lekko ironicznie, mniej więcej jak „laleczka” albo „taka ślicznotka”. Każdy chce się do niej zalecać, lecz ona jest „врєдна і колюча, як акація” [złośliwa i kłująca jak akacja]. To zabawne porównanie ma bardzo konkretny sens: piękne kwiaty nie zmieniają faktu, że kolce bolą.

W kolejnych wersach narrator próbuje odejść. Bez niej niebo jest zachmurzone, jego wiersze niesione przez wiatr mają ogrzewać i leczyć „pobite dusze”, a on sam przyznaje: „Я би забув та не можу” [Zapomniałbym, ale nie mogę]. Ona mówi „забудь” [zapomnij] i „стоп” [stop], obiecuje, że nie wróci, a zimne ręce kojarzą się z nocą i łzami, które zamarzły aż w blizny. Mimo to narrator powtarza, że tak będzie lepiej, choć dusza cierpi, bo jej miłość nie była szczęściem, na które zasługiwał. Chico, artysta z Brazylii, wraz z Qatoshi i paashee podaje tę historię w prosty, chwytliwy sposób: zachwyt miesza się tu z ostrzeżeniem, a komplement z ukłuciem.